Marcinkevičius




Santykio stoka

 

Laisvos visuomenės instituto eksperto mintys po sausio 9 dieną Seimo Žmogaus teisių komitete vykusios diskusijos apie nepriežiūrą ir vaiko teisių užtikrinimą.

Nepriežiūra yra socialinio darbo mokslo terminas. Socialine prasme neprižiūrėti galima ne tik vaikų, bet ir namų, šuns ar katės, senų tėvų, netgi vyro ar savęs (pvz., nagų). Tokiame kontekste nepriežiūra reiškia nelygiavertį, paprastai hierarchinį santykį, kuriame iš vienos pusės yra tas, kas rūpinasi (aktyvus asmuo) ir tas, kuriuo rūpinamasi (pasyvus asmuo). Pirmasis atsako už antrąjį, savo rūpesčio objektą. Buberiškąja prasme tai santykis Aš – Tai.

Norėdami išeiti iš socialinio į antropologinį santykio apibrėžimą, turėtume pasakyti, kad nepriežiūra – tai santykio stoka. Žiūrint iš šios perspektyvos, visiškai akivaizdu, kad nepriežiūros situacijoje vaiko atskyrimas nuo tėvų (de facto santykio nutraukimas) yra blogiausia, kas tik gali būti padaryta.

Dar blogiau, tai yra žmogaus orumo pažeidimas. Vincentas Paulietis, sukūręs XVII a. Prancūzijoje pirmąją socialinės rūpybos sistemą, Don Bosko, Turine dirbęs su gatvės vaikais, Motina Teresė, kuri rūpinosi vargšais Kalkutos gatvėse – visus juos vienijo ne tik jų krikščioniškieji meilės darbai, kilę iš žmogiško asmens vidinės vertės (orumo) pripažinimo. Juos visus vienijo suvokimas, kad žmogaus orumo sudėtinė dalis – ryšiai su kitais. Atimk ryšius, atimsi ir žmogaus orumą. Kartais ryšys būna vienintelis dalykas, kurį žmogus turi.

Žvelgiant į nepriežiūrą kaip į santykio stoką, visai kitaip skleidžiasi socialinės nepriežiūros priežastys, peršasi visai kita jų analizė ir diktuojami visai kiti sprendimai.

Tuomet nepriežiūra galima vadinti ne tik tokius atvejus, kai mama palieka vaikus vienus namie arba kai tėvas užgeria, bet ir tada, kai, koks nors ministras, užsimojęs gelbėti valstybę, ar koks nors verslininkas, panoręs uždirbti visus pasaulio pinigus, neskiria laiko svarbiausiems savo gyvenimo santykiams.

Nepriežiūra suprantama ir nepakankamas rūpestis žmonėms ir daiktais, už kuriuos jis yra atsakingas (žr. Cambridge English Dictionary), bet ir kaip dėmesio neskyrimas kitam, deramos pagarbos jam neparodymas, nekreipimas dėmesio į kitą ir kito ignoravimas (žr. Merriam Webster Dictionary).

Skirtumas tik tas, kad jei verslininkas ar ministras gali nusamdyti vaikui auklę, tai vieniša mama, dirbanti „Maximoje“, to padaryti negalės ir bus priversta palikti savo vaiką vieną arba su asmenimis, kurie neturi nei galimybių, nei sąlygų juos tinkamai prižiūrėti ir su kuriais būnant gali kilti grėsmė vaiko gyvybei ar sveikatai.

SADM duomenimis, per 2018 m. II pusmetį, t.y. naujojo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo galiojimo laikotarpiu, iš nesaugios aplinkos dėl subjektyvių priežasčių (vaikas paliekamas be priežiūros arba paliekamas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi, ir dėl to kyla grėsmė vaiko sveikatai ar net gyvybei) buvo paimta 450 vaikų (t.y. beveik ketvirtadalis vaikų iš bendro 1896 paimtų vaikų skaičiaus)

O štai dėl objektyvių priežasčių, t.y. tuo pagrindu, kad atstovas (arba turimas vienintelis iš atstovų) laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų atstovų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų priežasčių, iš nesaugios aplinkos buvo paimti 997 vaikai, t.y. kiek daugiau nei pusė.

Iš viso poėmiai nepriežiūros pagrindu (dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių) sudaro 75 proc. visų atvejų. Nors detalesnių duomenų apie poėmius šiais dviem pagrindais SADM nepateikia, galima spėti, kad daugumą atvejų čia sudaro šeimos, kenčiančios nuo alkoholizmo ar kitų priklausomybių. Mano kolegės Ramunės Jurkuvienė duomenimis, iki reformos į socialinės rizikos šeimų sąrašus dažniausiai buvo įrašomos šeimos, sergančios priklausomybės ligomis (virš 90 proc. socialinės rizikos šeimų). Didelė jų dalis turėjo nustatytą arba nediagnozuotą proto ar psichinę negalią.

Akivaizdu, kad nepriežiūra yra trunkantis reiškinys, o ne momentinė krizė, tai lėtinė, chroniška liga, o ne apendicitas. Taigi ją diagnozuoti vienkartinio apsilankymo forma ir gydyti vaiko poėmiu mažų mažiausiai yra nerimta. Net jei darome prielaidą, kad Vaiko teisių apsaugos tarnyba, reaguodama į pranešimą, a priori nežinojo apie šeimos socialinę situaciją (kuo aš pagrįstai abejoju, nes paprastai socialinių problemų turinčios šeimos yra gerai žinomos savivaldybėje veikiančioms socialinėms tarnyboms), vaiko paėmimas iš nesaugios aplinkos tiek kaip socialinės tikrovės diagnozavimo būdas, tiek kaip poveikio jai būdas yra netinkama priemonė.

Situacinė krizė šeimoje arba esamos krizės pagilėjimas, dėl kurios kyla realus pavojus vaiko gyvybei ar sveikatai, gali būti intervencijos, t. y. vaiko poėmio priežastis. Tokių atvejų, kai vaikas buvo paimtas iš nesaugios aplinkos dėl to, kad kilo realus pavojus vaiko sveikatai ir (ar) gyvybei, per 2018 m. II pusmetį būta 466 (iš 1896). Klausimas, ar vaiko paėmimas situacinės krizės metu ar pagilėjus esamai krizei visais atvejais yra tikslingas ir ar negali būti sprendžiamas kitu būdu (pvz., pašalinant grėsmę), turi būti sprendžiamas kiekvienu individualiu atveju. Nesant detalesnės analizės vertinti yra sunku.

Kalbėti apie nepriežiūrą kaip smurtą yra labai keblu, nes, visų pirma, tarp jų negalima dėti lygybės ženklo. Akivaizdu, kad visas šios rūšies smurtas yra nepriežiūra, bet ne visa nepriežiūra yra smurtas. Teisine prasme, smurtiniam elgesiui kvalifikuoti reikalingi dviejų faktorių – tyčios ir intencijos (noro pažeminti, įskaudinti, pakenkti, sužaloti ir pan.) – nustatymas.

Todėl kvalifikuojant nepriežiūrą kaip smurtą, reikia nustatyti, kad kažkas samoningai, su tikslu pakenkti pasirinko tokią rafinuotą smurto formą (tyčia nedavė valgyti, sąmoningai užrakino vieną namuose ir pan.). Nepriežiūros sąvoka, kaip ji suprantama Lietuvoje, iš dalies persidengia su Pasaulio sveikatos organizacijos pateikiamomis „sutrikusios raidos“ ir „poreikių nepatenkinimo“ sąvokomis, kurios yra smurtinio elgesio pasekmės, o ne smurto forma.

Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos lietuviškąjame tekste yra naudojamas žodis „nesirūpina“, o angliškajame originale figūruoja žodis „neglect“. JTO VTK naudoja veiksmažodinę formą, t.y. pabrėžia elgesinį nepriežiūros aspektą , o PSO sąvoka kalba apie smurtinio elgesio pasekmes (žalą), todėl naudoja daiktavardines formas.

Ar nepriežiūra yra smurtas (t.y. tyčinis ir sąmoningas elgesys su tikslu pakenkti), kada nepriežiūra yra smurtas, o kada smurto pasekmė, kiekvienu atveju reikalinga vertinti individualiai.

Bernardinai.lt

Taip pat skaitykite:

Nuorodų sąrašas

Nuorodų sąrašas

Powered by BaltiCode