Jėzaus palaiminimai yra pažadas, išsipildantis, kai pasirenkame Evangeliją ir jos logiką. Tai šventumas, apie kurį kalba Jėzus. Šventumas, kuris realizuojamas ten, kur esame pašaukti gyventi…
Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Jėzus prabilęs mokė: „Palaiminti dvasingieji vargdieniai: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti, kurie liūdi: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti, kurie persekiojami dėl teisybės: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“.(Mt 5, 1–12a)
BŪTI KITOKIAIS
Hebrajiškai žodis „šventas“, reiškia: „kitoks“. Dievas yra šventas, nes Jis yra Kitoks, Dievo niekada neįmanoma pasisavinti, kontroliuoti, pažinti. Kaip tik todėl sakoma, kad Dievas yra paslaptis: Jo niekada negalėsime iki galo suvokti ar užvaldyti. Dievą galima mylėti, giedoti, sekti, melstis, šauktis, bet ne suprasti.
Mūsų supratimu šventas yra tobulas. Tačiau iš tiesų tobulumas nėra šventumas. Mes iš prigimties esame netobuli, todėl bandyti būti tobulais savaime neįmanoma. Fariziejai laikėsi visų Įstatymo reikalavimų ir šia prasme buvo tobuli. Tačiau šis „tobulumas“ nesutrukdė jiems nužudyti Jėzų…
Šventasis nėra tobulas. Pakanka pažvelgti į Evangeliją ir tuojau pamatysime, kokie žmonės supo Jėzų. Šventasis yra „kitoks“. Šventasis yra tas, kuris eina savo keliu, kuris yra „kitas“, tai yra, skiriasi nuo visų kitų kelių. Tai kelias, kuris yra tik jo ir niekieno kito.
Šiais laikais žmonės mano, kad laimę galima sukurti, tačiau tai neįmanoma. Niekas negali laimės parduoti ir niekas negali jos nusipirkti: ji yra sėkmingo gyvenimo rezultatas.
Šiandien Mišių Evangelijoje girdime apie Jėzų, kuris, užkopęs ant kalno, skelbia palaiminimus. Tai naujas ir galutinis Dievo įstatymas visai žmonijai. Šis įstatymas nesako, ką žmogus turi daryti ar ko nedaryti, bet koks jis turi būti.
Dažnai sakoma: „Būkite patenkinti tuo ką turite: palikite ramybėje tuščias svajones“.
Tuo tarpu palaiminimai tvirtina: „Kilk aukštyn, turėk drąsos, siek aukštybių, nes tam esi sukurtas. To Dievas nori iš tavęs ir tai yra tavo vienintelė laimė. Tu net neįsivaizduoji, ką gali patirti! Net neįsivaizduoji, koks sotus gali jaustis! Net neįsivaizduoji, kokia didelė yra tavo širdis!“
Palaiminimai nemoko neturėti konfliktų, nes be jų neįmanoma gyventi. Jie moko ne vengti konfliktų, bet į juos įsitraukti; jie moko ne vengti skausmo, bet jį išreikšti; jie moko ne bėgti baimės akivaizdoje, bet žvelgti jai į akis; jie moko ne šalintis jausmų, bet juos išgyventi…
Palaiminimai nėra įsakymai: „Jūs privalote taip gyventi“. Jie yra pasiūlymai: „Tu gali taip gyventi!“ Tai galimybė, kurią galime pasirinkti, arba ne. Palaiminimai nėra mūsų problemų sprendimas. Jie yra kelias.
Šventumas yra bendras visos Dievo tautos pašaukimas…
Šiaip žmonės palaimintais vadina tuos, kuriems daug kas pasisekė gyvenime, tačiau Jėzus laikosi visiškai kitokios nuomonės. Jis sako, kad palaiminti yra beturčiai dvasioje, kenčiantys, trokštantys teisingumo, persekiojami....
Tokia yra Evangelija! Šiuose žodžiuose slypi Geroji Naujiena!
Jei Jėzus būtų pasakęs, kad palaiminti yra turtingi, sveiki, stiprūs, ar tai būtų galima pavadinti naujiena? Jei Jėzus būtų pasakęs, kad palaiminti yra patenkinti savimi, laimingi ir sotūs... kokia pranašystė būtų nuskambėjusi Jo žodžiuose?
Jėzaus palaiminimai yra pažadas, išsipildantis, kai pasirenkame Evangeliją ir jos logiką.
Tai šventumas, apie kurį kalba Jėzus. Šventumas, kuris realizuojamas ten, kur esame pašaukti gyventi…
Adolfas Grušas
